Mūsų, 7a klasės, auklėtoja Laura Šablevičienė, norėdama parodyti, kad rūpintis silpnesniais – smagu ir labai gera, pasiūlė apsilankyti artimiausioje gyvūnų prieglaudoje „SOS gyvūnai“. Sakė, nuvešime lauktuvių ir pasižiūrėsime, kaip gyvena dėl įvairių priežasčių be šeimininkų likę, prieglaudoje prižiūrimi gyvūnai. Taip spalyje nuvykome adresu Minsko pl. 33A į „SOS gyvūnai“ prieglaudą.

Silvestras:

Atvežėm jiems maisto ir visokių žaislų. Mums leido pavedžioti šunis  ir su jais pažaisti. Aš išsirinkau gražų šunį vardu Kaili. Jis buvo labai mielas. Kai vedžiojau,  klausė ir buvo man kaip draugas. Palikau jį prieglaudoje, bet važiuodamas namo galvojau, kad pavasarį norėčiau iš tokios prieglaudos išsirinkti jauną šunytį.

Raimondas:

Vedžiojau Princą, storą, nelabai nenorėjusį vaikščioti šunį. Bet man patiko.

Emilija:

Šitoje prieglaudoje yra apie 200 šunų. Pamatėm ir tokių, kurie yra agresyvūs. Jie visi buvo narvuose. Bet buvo ir daug gerų šuniukų, galėjom išsirinkti ir vestis pavaikščioti po mišką. Ten buvo ir vienas aklas šuniukas, aš jį vedžiojau. Buvo labai mielas ir aktyvus. Kai važiavom atgal į mokyklą galvojau, kad  man buvo per maža, norėčiau aplankyti ir kitą prieglaudą. Labai patiko.

Edvardo istorija:

Viskas prasidėjo nuo to, kai aš sėdėjau autobuse ir pamačiau užrašą, kad atiduoda kalytę. Ji man iškart labai patiko. Kai parėjau namo, pasakiau apie tai mamai. Kitą rytą nuvažiavome jos pažiūrėti. Kalytė bėgiojo su kitu šunyčiu – savo broliu, kuris leidosi paglostyti, o ji ne. Kai mes parsivežėme namo, buvo labai liūdna, bet po 2 savaičių ji jau bėgiojo „šviesos greičiu“, buvo energinga ir šokinėjo labai aukštai. Dabar Elai jau daugiau kaip metai. Mes ją labai mylim.

Izabela:

Pirkome ėdalo kačiukams ir šuniukams. Kitos klasės irgi davė maisto, nors nevažiavo su mumis. Viską perdavėme žmonėms, kurie ten dirba. Aš vaikščiojau su  didele kale vardu Nika. Labai man patiko, tik buvo itin užsispyrusi: norėjo eiti tik ten, kur pati sugalvoja. Pavargusi, bet laiminga Nika išsitiesė ant sofos, kuri stovėjo lauke. Buvo šaunu. Ir mes laimingi važiavome namo.

Monikos mintys:

Aš labai myliu gamtą, o gamtoje man labiausiai patinka gyvūnai. Labiausiai norėčiau turėti šunį: jis yra mielas, galima dresuoti ir yra ištikimas, tavęs nepaliks bėdoje. Laikyti bet kokį gyvūną yra labai didelė atsakomybė: šunį reikia kasdien vedžioti, o Fenekas, kai nemiega, nori tik žaisti, žaisti ir dar kartą žaisti. Tad jeigu norite įsigyti gyvūną, reikia labai viską apmąstyti. Daug žmonių myli savo augintinius, bet yra, deja, ir tokių, kurie mano, kad tai žaislas ir jeigu jis nebereikalingas, galima išmesti lauk. TAIP NEGALIMA. Mylėkime savo augintinius ir jie mums tikrai atsidėkos.

        7a klasės mokiniai, talkinami lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo Lino Senkaus

Nuotraukas galite pamatyti čia.